Lieknėjimo vaistai šiandien tapo lengviausio kelio simboliu. Žmogui nebereikia keisti mitybos, mokytis atpažinti alkio, judėti, stiprinti raumenų ar spręsti emocinio valgymo – užtenka injekcijos.

Taip galvoja daugelis. Ir tai yra pavojinga iliuzija.

Vaistas gali sumažinti alkį ir padėti numesti svorio. Tačiau jeigu manote, kad tik to ir reikia, problema nebus išspręsta. Sumažės kūno svoris, bet nepasikeis priežastys, dėl kurių jis augo. Žmogus neišmoks valgyti, girdėti savo kūno, valdyti emocijų ir pasirūpinti savimi.

Mes vis mažiau tikime savimi

Šiandien žmogui numetus 30, 40 ar 50 kilogramų, aplinkiniai dažnai net nebeklausia, kaip jam tai pavyko. Iš karto pagalvoja: „Vaistai.“

Mes pradėjome nebetikėti, kad žmogus gali pats pakeisti savo gyvenimą.

Atsakomybę už sveikatą vis dažniau perduodame tabletėms, injekcijoms, papildams, laikrodžiams ir programėlėms. Laukiame, kad išorinė priemonė pasakytų, kada valgyti, kiek judėti ir ar gerai miegojome.

Kartu vis mažiau jaučiame savo kūną. Nebeatpažįstame alkio ir sotumo. Nežinome, ar valgome dėl alkio, ar dėl įtampos. Nesusiejame galvos skausmo su miego trūkumu, energijos stokos – su nepakankama mityba, o nuolatinio noro valgyti – su stresu ir chaotiška dienotvarke.

Lieknėjimo vaistas gali dar labiau nutildyti šiuos signalus. Alkis sumažėja, tačiau žmogus nebūtinai išmoksta suprasti, ką jam sako kūnas.

Vaistas sumažina alkį. Ir viskas?

Šiuolaikiniai lieknėjimo vaistai sustiprina sotumo signalus, mažina alkį ir padeda suvalgyti mažiau. Todėl svoris krinta.

Tačiau vaistas:

• neišmoko valgyti subalansuotai;
• neišsprendžia emocinio valgymo;
• nepagerina miego įpročių;
• nesustiprina raumenų;
• neišmoko planuoti dienos;
• nesukuria ilgalaikio sveikatai palankaus gyvenimo būdo;
• nesuteikia žmogui pasitikėjimo, kad jis gali savimi pasirūpinti.

Jeigu žmogus gydymo metu tik mažiau valgo, nes nejaučia alkio, jis nekuria naujų įgūdžių. Jis tampa priklausomas nuo vaisto poveikio.

Ir tada lieka esminis klausimas: kas nutiks, kai vaisto nebeliks?

Nutraukus vaistą alkis grįžta

Nutraukus gydymą vaisto poveikis išnyksta. Alkis ir mintys apie maistą gali sustiprėti, o svoris – pradėti grįžti.

Semagliutido tyrime per metus po gydymo nutraukimo žmonės vidutiniškai susigrąžino apie du trečdalius anksčiau numesto svorio. Panaši kryptis nustatyta ir nutraukus tirzepatidą.

Tai nereiškia, kad vaistas sugadino žmogaus organizmą. Tai reiškia, kad vaistas veikė tol, kol buvo vartojamas.

Jeigu per tą laiką žmogus nepakeitė mitybos, nesustiprino raumenų, neišmoko valdyti emocinio valgymo ir nesusikūrė naujo gyvenimo būdo, nutraukus gydymą jis grįžta į tą pačią situaciją.

Tik dabar dar ir bijo, kad be vaisto nesugebės savęs kontroliuoti.

Mažesnis svoris dar nereiškia geresnės sveikatos

Svarstyklės parodo tik bendrą kūno masę. Jos neparodo, ko žmogus neteko – riebalų, skysčių ar raumenų.

Kai dėl stipriai sumažėjusio apetito valgoma labai mažai, organizmui pradeda trūkti energijos ir baltymų. Tuomet energijai naudojami ne tik riebalai. Organizmas ardo ir raumeninį audinį.

Rizika dar didesnė, jeigu žmogus:

• negauna pakankamai baltymų;
• neatlieka jėgos pratimų;
• mažai juda;
• svorį mažina labai greitai;
• yra vyresnio amžiaus;
• jau turi mažai raumeninės masės.

Tyrimai rodo, kad vartojant semagliutidą kartu su riebalais gali mažėti ir liesoji kūno masė. Tai nėra įrodymas, kad pats vaistas tiesiogiai „sudegina“ raumenis. Dažniausia problema – per mažas maisto kiekis, baltymų trūkumas, didelis energijos deficitas ir nepakankamas fizinis krūvis.

Raumenų praradimas nėra smulkmena

Raumenys nėra reikalingi tik gražiai kūno formai.

Jie reguliuoja didelę dalį gliukozės pasisavinimo, palaiko fizinę jėgą, saugo kaulus ir sąnarius, padeda išlaikyti pusiausvyrą bei savarankiškumą senstant.

Todėl greitai sumažėjęs svoris, praradus daug raumenų, nėra geras rezultatas.

Jeigu žmogus tapo lengvesnis, bet kartu silpnesnis, nuolat pavargęs ir fiziškai mažiau pajėgus, jo sveikata nebūtinai pagerėjo.

Svarbu ne tik tai, kiek kilogramų numesta. Svarbu, iš ko tie kilogramai buvo numesti ir kokia kaina.

Vaistas negali būti visas planas

Kai vaistas mediciniškai reikalingas, jis gali būti naudojamas. Tačiau jis turi būti tik viena gydymo dalis.

Kartu būtina:

• subalansuota ir reguliari mityba;
• individualiai parinktas baltymų kiekis;
• jėgos pratimai;
• kasdienis judėjimas;
• miego korekcija;
• emocinio valgymo priežasčių sprendimas;
• kūno signalų pažinimas;
• sveikatos ir kūno sudėties stebėjimas;
• aiškus ilgalaikio gydymo planas.

Jeigu šių dalykų nėra, žmogus ne gydo nutukimą, o tik laikinai slopina vieną jo požymį – alkį.

Kada vaistai iš tiesų reikalingi?

Yra situacijų, kai žmogus jau nuosekliai keitė mitybą ir gyvenimo būdą, tačiau dėl biologinių, metabolinių ar medicininių priežasčių to nepakanka. Kai nutukimas kelia didelę grėsmę sveikatai, vaistai gali būti pagrįsta papildoma pagalba.

Tačiau vaistas neturėtų būti skiriamas vien todėl, kad žmogus nori kuo greičiau numesti kelis kilogramus ir nenori keisti savo gyvenimo.

Jis taip pat neturėtų būti vartojamas savarankiškai, perkamas internete ar naudojamas be ilgalaikio plano.

Jeigu žmogus tikisi: „Susileisiu vaistą, nejausiu alkio ir problema bus išspręsta“, – tai nėra gydymo planas.

Tai dar vienas trumpalaikis bandymas išvengti tikrojo darbo.

Ką suteikia asmeninė mentorystė?

Mano pacientai, priklausomai nuo pradinės būklės ir mentorystės trukmės, sumažina nuo vieno iki 50 kilogramų kūno svorio. Tačiau mūsų tikslas nėra vien mažesnis skaičius svarstyklėse.

Žmogus turi suprasti:

• kodėl jo svoris augo;
• kodėl jis persivalgo;
• ko iš tiesų reikia jo kūnui;
• kaip susidėlioti sotų ir subalansuotą valgymą;
• kaip rasti dienos eigoje laiko sau, valgymui, judėjimui;
• kaip pasirūpinti miegu;
• kaip judėti ir stiprinti raumenis;
• kaip sugrįžti po nukrypimo;
• kaip išlaikyti rezultatą be nuolatinės kovos;
• galų gale kaip išgirsti ką sako tavo kūnas, ką sako užgyventos ligos ir negalavimai.

Per mentorystę keičiasi ne tik žmogaus svoris. Keičiasi jo elgesys, sprendimai ir santykis su savimi.

Atsiranda suvokimas: „Aš galiu savimi pasirūpinti.“

Būtent šio gebėjimo negali suteikti jokia injekcija.

Esmė labai paprasta

Vaistai nėra blogis. Blogai yra tikėti, kad vaistas padarys viską už žmogų.

Jis gali sumažinti alkį, bet žmogus vis tiek turės išmokti valgyti.

Jis gali padėti sumažinti svorį, bet žmogus vis tiek turės saugoti raumenis.

Jis gali palengvinti kelio pradžią, bet negali sukurti gyvenimo būdo.

Jeigu vaistas reikalingas, jis turi eiti greta žmogaus darbo, o ne vietoje jo.

Nes tikrasis tikslas nėra tiesiog mažiau sverti.

Tikslas – suprasti savo kūną, išsaugoti raumenis, susigrąžinti sveikatą ir išmokti savimi pasirūpinti taip, kad naujas gyvenimo būdas liktų visam gyvenimui.

Jeigu norite ne tik sumažinti svorį, bet ir suprasti, kodėl jis augo, išmokti pasirūpinti savimi bei pasiekti ilgalaikį rezultatą – rašykite man.

O jūs kaip manote: ar šiandien dar tikime, kad žmogus gali pakeisti savo sveikatą savo kasdieniais veiksmais?