Daugelis sveikuolių įvardija, kad vynuogių valgymas nėra sveikatai naudingas, nes jos turi daug cukraus. Ar tai tiesa? Kiek vynuogių galima suvalgyti, kad tai būtų sveikatai palanku, kaip tinkamai jas vartoti ir kitais svarbiais patarimais dalijasi portalo www.sveikataipalankus.lt įkūrėja, licencijuota dietistė Raminta Bogušienė.
Vynuogės – skanus ir natūralus užkandis, turintis daug naudingų maistinių medžiagų. Jos yra puikus antioksidantų, vitaminų ir mineralų šaltinis, o ypač vertingos yra tamsiosios vynuogės, kurios turi resveratrolio, naudingo širdies sveikatai ir imunitetui. Jose taip pat gausu vitaminų C ir K, kurie svarbūs imuninei sistemai ir kraujo krešėjimui, bei kalio ir skaidulų, padedančių palaikyti gerą virškinimą ir širdies veiklą. Tačiau vynuogėse yra ir natūralaus cukraus, todėl svarbu neviršyti rekomenduojamo kiekio.
Kiek vynuogių galima suvalgyti?
Rekomenduojama dienos norma paprastai tariant yra sauja vynuogių, apskritai jei tai vienintelis vaisių šaltinis per dieną tai ne daugiau kaip 100–200 g, svarbu žinoti, kad 100 g vynuogių turi apie 70 kcal, iš jų – 15-20 g cukrų. Tai gali būti geras priešpiečių pasirinkimas, o norint, kad cukraus lygis kraujyje būtų kuo stabilesnis, vynuoges reikėtų valgyti kartu su kitais produktais, riebalų ir baltymų šaltiniais, tokiais kaip riešutai, sėklos ar sūris.
Kam vynuogių nederėtų valgyti?
Kai kuriems žmonėms vynuogės (ypač žievelės) gali sukelti pilvo pūtimą dėl jose esančios fruktozės ir gliukozės, cheminių medžiagų naudojamų auginimo metu. Taigi, jei turite jautresnį virškinimą, derėtų valgyti vynuoges mažesnėmis porcijomis ar apskritai jų atsisakyti sergantiems cukriniu diabetu bei turintiems atsparumą insulinui ir polinkį į svorio augimą.
Žalios ar tamsios vynuogės – kurios geresnės?
Tamsiosios vynuogės yra naudingesnės širdžiai ir imunitetui dėl jose esančio resveratrolio – galingo antioksidanto, kuris padeda organizmui kovoti su uždegimais ir gali prisidėti prie širdies ligų prevencijos.
Kaip tinkamai plauti šviežias vynuoges?
Vynuogės dažnai būna padengtos vašku, pesticidais ar apsaugine plėvele, todėl jų nuplovimo vien po tekančiu vandeniu gali ir nepakakti, todėl efektyviausias būdas jas tinkamai paruošti valgymui – pamirkyti šaltame vandenyje 10–15 minučių. Norint geriau pašalinti pesticidų likučius, galima įberti šaukštelį sodos, o po mirkymo būtina gerai perplauti tekančiu vandeniu.
Ar razinos tokios pat naudingos kaip šviežios vynuogės?
Nors razinos yra džiovintos vynuogės, jos turi keletą esminių skirtumų. Dėl džiovinimo proceso razinos turi didesnę cukraus ir kalorijų koncentraciją (razinų 100 g jau 300 kcal, iš jų net 60-70 g cukrų!), taip pat jose dažnai naudojami konservantai, ypač sieros dioksidas (sulfitai), kurie padeda išsaugoti spalvą, bet gali sukelti alergines reakcijas jautriems žmonėms. Taip pat, kai kuriose razinose gali būti pridėta aliejaus, todėl renkantis razinas vertėtų paieškoti ekologiškų ar natūralių variantų be papildomų priedų, ypač vengti sulfitų E220.
Jei išsirinkote natūraliai džiovintas razinas, prieš vartojimą patartina jas nuplikyti verdančiu vandeniu ir perplauti kelis kartus. Žinoma, geriausia ir sveikatai palankiausia dar būtų jas išmirkyti per naktį, tada jos atgaus drėgmę.
Ką būtina žinoti prieš valgant vynuoges ar razinas?
Apibendrinant galima teigti, kad vynuogės – tai gardus ir maistingas užkandis, tačiau svarbu jas vartoti saikingai. Jei renkatės razinas, geriau rinktis natūraliai džiovintas. Be to, būtina gerai nuplauti ir tinkamai paruošti vynuoges, kad išvengtumėte galimų virškinimo problemų.
Svarbiausia – saikas! Nors vynuogės yra natūralus gamtos desertas, jų nereikėtų valgyti per daug, nes 100 g vynuogių turi apie 70 kcal ir 15–20 g cukrų, o tokio paties kiekio razinose jau yra apie 300 kcal ir net 60–70 g cukrų. Kad cukraus lygis kraujyje išliktų stabilesnis, vynuoges geriausia derinti su riebalų ir baltymų šaltiniais, pavyzdžiui, riešutais, sėklomis ar sūriu. Be to, vynuoges reikėtų riboti žmonėms, kurių virškinimo sistema jautri (ypač dėl žievelės, kuri gali sukelti pilvo pūtimą), taip pat sergantiems cukriniu diabetu, turintiems atsparumą insulinui ar polinkį priaugti svorio.
