Tinklaraštis

Raminta Bogušienė

Raminta Bogušienė

Mano vaikų mityba – asmeninė patirtis

Tiems, kurie su Jumis yra nors truputį susipažinę, turbūt ne naujiena, kad  auginate dvi dukrytes, todėl vaikų mityba yra labai artima ir puikiai žinoma ne tik iš profesinės, bet ir iš asmeninės patirties. Papasakokite, kokio amžiaus mergaites auginate? Kokie jų valgymo įpročiai?

Esu dviejų mergaičių mama, Sofijai – 9 metai, Barborai – 6 metai. Nuo pat jų gimimo pasakiau sau, kad žindysiu jas kiek įmanoma ilgiau, nes tai turės įtakos jų sveikatai ateityje. Tai man buvo labai svarbu, nes, esu tikra, kad mano alergija pieno produktams išsivystė būtent todėl, kad mane pačią mama maitino karvės pienu. Negaliu sakyti, kad buvo lengva laikytis šio pažado. Gimus Sofijai pirmosios dvi savaitės buvo išbandymas, kai norėjosi viską mesti ir pradėti maitinti mišinuku. Pradžioje kamavo didžiulis skausmas, vaikas nuolat norėjo valgyti, visi sakė „ji nepavalgo, primaitink!“ – net pamenu siunčiau vyrą į parduotuvę nupirkti mišinuko, bet po 5 min. pasakiau „grįžk“. Manau, tik tvirta mano nuomonė ir užsispyrimas, kad mano vaikai turi gauti mamos pieną leido išlaikyti šiuos išbandymus. Su antrąja dukra – Barbora jau buvo lengviau, nes turėjau patirties, kuri padėjo maitinti sklandžiai. Sofiją maitinau iki 1,5 metų, o Barborą iki 2 metų. Kad tai pasiteisino, pastebiu jau dabar, nes mano vaikų imunitetas stiprus. Darželį lanko nuo 1 metų, bet ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti kiek kartų sirgo, ir tai tik menki sunegalavimai, tokie kaip sloga ar vienos dienos temperatūra. Jaunesnioji Barborytė nėra vartojusi antibiotikų, Sofija gal tik kartą.  Esu be galo laiminga, kad pavyko išlaikyti išbandymus ir nepasiduoti, kai aplink visi šaukė jog vaikams neužtenka mano pieno „primaitink!“, bet aš to nedariau ir tikiu, kad tai turėjo įtakos šiandienos mano vaikų stipriam imunitetui.

Abiejų mergaičių valgymo įpročiai skirtingi ir manau, tai nulėmė, jog  leidau į darželį nuo 1 metų. Sofija darželyje įprato, kad valgymai aiškiai išdėlioti, jokių užkandžių, jokių iš namų vaikų atsineštų „gardumynų“. Mano vyresnėlė yra ta, kuri pavalgys ir viskas, soti iki kito valgymo, o jaunėlė pavalgys ne per stipriai, pasiliks vietos, gal kas po pusvalandžio „pasiūlys geriau“. Barboros darželyje buvo laisvė, kad vaikai būtų ramūs, vaikams duodavo įvairiausių užkandžių, kuriuos patys tėveliai atnešdavo – saldainiai, sausainiai ir t.t. Būtent tada ir prasidėjo mano noras pakeisti nusistovėjusią tvarką Lietuvos ugdymo įstaigose, kad jokių draudžiamų produktų vaikams nebedėtų į darželius. Nesistebėkime, kad vaikas nevalgo daržovių ar normalaus pietų patiekalo, jei prieš tai jis gavo kalorijų ir rafinuoto skonio produktų su daug rafinuoto cukraus, rafinuotų riebalų ir pan. Gavus kalorijų – išderinus vaiko skonį, natūralus maistas jam bus neskanus ir nevalgomas. Esu labai laiminga, kad dabar situacija pasikeitus – net gimtadieniams mamos ieško, ką sveikiau vaikams patiekti.

Kaip pradėjote mergaičių primaitinimą? Ar kilo kokių nors iššūkių ir problemų? Ar neturi mergaitės alergijų kokiems nors maisto produktams?

Mergaitės jokių alergijų neturi. Primaitinimas vyko natūraliai, niekada nieko papildomai negaminau vaikams. Mūsų namuose daugelis patiekalų yra tausojantys, virti, virti garuose, kepti orkaitėje, su mažu druskos ar cukraus kiekiu. Naudoju tik gerus riebalus, kokybišką mėsą ir daržoves. Pradžioje vaikams porcijas tik sutrindavau, vėliau duodavau pačioms sukramtyti. Mažais žingsneliais pratinau prie maisto, kurį gaminau visai šeimai, o nuo metų ugdymo įstaigose natūraliai integravo. Iš esmės, iki metų pagrindinis maistas buvo mamos pienas ir po truputį ragavo maistą nuo bendro stalo. Atskirai vaikams jokių košių ar kito maisto negamindavau, visą tai, ką mes valgėme, valgė ir vaikai.

Koks mergaičių santykis su skanėstais – saldainiais?

Mano vaikai ne išimtis. Saldus skonis yra tas skonis, kurio dažnai norima. Tikrai nėra taip, kad mano vaikai auga be saldainių. Pora kartų į mėnesį ateina „nykštukai“, atneša saldainiukų – tai tėčio ir mergaičių ritualai. Taip pat, būna tėčio dienos, kai jie kepa picas ir žiūri animacinius filmus. Žinoma, picos būna su geru padažu, virta mėsa, daug daržovių, dažniausiai viso grūdo padu. Lygiai taip, kaip tėtis, taip ir aš jas džiuginu gardumynais. Su mergaitėmis, ypač rudenį, mėgstame kepti pyragus su slyvomis, obuoliais. Šiltuoju metų laiku, ledus perkame ne kasdien, bet tai tikrai nėra tabu. Tik taisyklė yra tokia, kad iš to, ką renkamės valgyti, visada ieškome geriausio kokybės ir sveikatai palankaus maisto pasirinkimo, o saldumynai negali pakeisti šviežiai ruošto šilto maisto. Mūsų šeimoje nėra taip, kad vaikai sakytų, jog „aš nenoriu troškinio, košės ir pan., o noriu sausainio ar saldainio“ – ir mes jį duosime.  Pirmiausia ant stalo privalo būti maistas, o paskui desertas, jei jo dar tikrai reikia.

Ar pritariate psichologų ir mokslininkų keliamai teorijai, kad būtent mamos vaidmuo ir pavyzdys yra labai svarbus formuojant vaikų mitybos įpročius?

Esu tikra, kad labai svarbus. Mūsų šeimoje tėtis visada palaiko mane ir tikrai nėra tas vyras, kuris sako „kokia nesąmonė – nevalgysiu troškinio… kodėl viso grūdo… nenoriu daržovių, noriu karbonado, o ne orkaitėje keptos mėsos ir t.t.“. Taip pat mūsų šeimoje suaugusiųjų mitybos kryptis yra vienoda, todėl vaikams belieka sekti ir imti pavyzdį. Žinoma, vaikai taip pat mato, kad mes ir torto gabaliuką suvalgome ir pan., bet vaikams akcentuoju, kad mityboje bent 80 proc. raciono turi būti sveikatą išsaugantis, o ne griaunantis. Jei yra balansas – tikėtina, jog sveikatą išsaugosime. Esu tikra, jog mūsų šeimoje nėra kraštutinumų, bet yra tokių produktų, kurių niekada mūsų virtuvėje nerasite: rūkytų gaminių, pusfabrikačių. Mes mėgstame gaminti ir valgyti mūsų pačių ruoštą maistą. Virtuvėje visada rasime grynų maisto produktų – daržovių, vaisių, viso grūdo duonos, įvairių kruopų, kiaušinių, šviežios mėsos, žuvies, gero aliejaus, prieskonių, sviesto. Pieno produktų vartojame labai mažai.

Kaip Jūs pati būdama mama vertinate savo vaikų mitybą – esate reikli ir verčiate valgyti, ar mokote intuityvaus valgymo?

Kai susipažinau su vyru, prieš gerą dešimtmetį, tuomet atsirado suvokimas apie mūsų pačių auklėjimą ir valgymo kultūros formavimą. Niekaip nesuprasdavau, kodėl jis valgo ir sako „ačiū aš jau sotus ir palieka maisto lėkštėje“. Klausdavau „neskanu, nepatiko?“ – vyras paprasčiausiai jau būdavo sotus, o mane augindami tėvai sakydavo, kad „viskas kas lėkštėje turi būti suvalgyta“. Savo vaikams visada patariu valgyti tik tiek, kiek jaučia, kad jau sotūs. Dukroms valgant – dažnai skatinu suvalgyti daržoves. Vaikai turi įgimtą alkio ir saikingumo jausmą, aš nuo pat jų mažų dienų siekiu jo nesugadinti ir rūpinuosi, kad ant stalo būtų geras ir kokybiškas maistas. Gaila, kad dažnu atveju maisto pramonė neleidžia jausti saiko ir slopina intuityvų valgymą.

Ko griežtai atsisakytumėte duoti  savo dukroms paragauti?

Dabar jos jau didelės, tikrai nėra, ko neduočiau paragauti, jei labai norėtų. Tačiau atsigręžiant atgal, jos dar nėra ragavę „kokakolos“ ir panašių gėrimų. Viso kito mums netinkamo maisto mes tiesiog neperkame, o nuo paragavimo mes jų neapsaugosime. Mes savo vaikus ugdome ir nuolat kalbame, kad mokėtų pasirinkti geriausią ir teisingiausią variantą. Pavyzdžiui, mergaitės yra buvusios populiariose greito maisto užkandinėse, tačiau tėtis joms patarė, ką pasirinkti – jos ten rado ir daržovių, ir vaisių kokteilių, ir salotų be padažo ir kitų sveikesnių užkandžių. Mūsų, kaip tėvų pagrindinis tikslas auklėjant savo vaikus – užtikrinti, kad visur pasirinkimai būtų sveikatai palankūs. Tikiu, kad vaikams augant jų sprendimai bus lengvesni, nes jos pajaus, jog maistas lemia mūsų gyvenimo kokybę.

Kokie mėgstamiausi Jūsų mergaičių patiekalai?

Sofija – turbūt mano skonio vaikas, jai košės yra mylimiausias maistas. Iš tradicinių patiekalų ji labai mėgsta mano gaminamus balandėlius, plovą, valgo troškinius, daug daržovių ir vaisių. Beveik nevalgo pieno produktų ir nemėgsta varškės, sūrio. Barbora daugiau tėčio skonio vaikas, mes juokiamės, jog šeimoje, jie abu yra visiški miltinių patiekalų fanai. Jos mėgstamiausi – mano kepami viso grūdo miltų blynai su vaisiais ar su daržovėmis.

Kokiais skanėstais per šventes lepinate savo šeimą?

Šventėse būtinai turi būti geras tortas, daug vaisių, karšti patiekalai, pavyzdžiui mėsa su daržovėmis. Šią vasarą mums buvo kraustymosi metas, todėl pirmą kartą per dukrų gimtadienius tiesiog užsakėme picą. Kai vyrui pasakiau, kad esu užimta ir neturiu laiko gimtadienių pasiruošimui, vyras mergaitėms sako: „va čia tai šventė bus – picadienis!“ J Esu tikra, kad negalime vaikų uždaryti į burbulą, kuo jis didesnis, tuo labiau jiems norėsis iš jo ištrūkti. Mes manome, kad laikomės taisyklių, bet su džiaugsmu jas kartais ir sulaužome. Mano pagrindinis tikslas – parodyti, kas yra kasdieniniai sveikatos šaltiniai, o išimtys irgi nėra blogai, juk jos natūrali gyvenimo dalis, nereikia graužti savęs, o progai pasitaikius – švęsti gyvenimą.

Kaip mergaitėms sekasi valgyti ugdymo įstaigose?

Džiaugiuosi, kad mano dukros ugdymo įstaigose geria vandenį, kad beveik visi patiekalai patiekiami tausojantys, o maistas kiekvieną valgymą ruošiamas šviežias, duodama daržovių, vaisių,  patiekalai yra subalansuoti ir įvairūs, nesikartoja net per pora savaičių. Žinoma, yra kur tobulėti, siekis, kad ir žaliava maisto būtų kokybe paženklintos, kuo daugiau ekologiškos, vis daugiau gerų daržovių, vaisių, ekologiškos mėsos, kokybiškos žuvies, gero aliejaus ir pan.

Tačiau ugdymo įstaigose dar išlikusi problema, kad vaikai yra skubinami suvalgyti. Vaikai raginami, kuo greičiau valgyti, nes ateina kiti vaikai arba jiems jau reikia eiti miegoti ir pan. Skubinimas yra daug blogiau, nei geras ar blogas maistas. Vaikai normaliai nesukramto, skubėdami nebejaučia saiko. Tai pastebėjome su vyresniąja dukra Sofija,  kad pradeda labai skubėti prie stalo.

Pusryčius abi mergaitės valgo namie, Sofija pilnai pusryčiauja – įvairios košės su vaisias, kiaušiniai su daržovėmis, sumuštiniai ir pan., o Barborytė valgo tik truputį, dažniausiai kokį nors vaisių, nes darželyje nuvykus iš karto pateikiami pusryčiai, tačiau stengiuosi nuo mažų dienų pratinti jas prie pusryčiavimo įgūdžio – iš namų išeiti tik pavalgius pusryčius.

Taip pat įtraukiu jas į maisto apsipirkimus, supažindinu su maisto keliu ant jų stalo. Prekybos centre lankomės nuo mažų dienų, analizuojame etiketes, joms pačioms duodu rinktis, ką pirkti ir tikrai, nuo mažų dienų jos eina prie tų lentynų, kur žino, kad mes perkame būtent tokius produktus. Kuriozinių situacijų neišvengiame – mergaitės prie kasos stovinčių ir perkančių „kokakolas“ yra pasiteiravusios: „Kam tai jums? Juk čia ne maistas!“.

NAUJIENLAIŠKIS

Mano naujienos tau!

Užsiprenumeruok naujienlaiškį ir reguliariai gauk įdomias naujienas apie sveikatai palankią gyvenseną.
.
Scroll to Top